inspiration.

Pastaruoju metu jaučiuosi pakankamai blogai. Kurį laiką bandžiau tai suversti PMS (su šita bjaurastim puikiai padeda tvarkytis šokoladas. Jeigu ne jis, būtų aukų..), pokoncertinei depresijai, aplinkiniams ar nesėkmėms, net ir žiemai, kurios šaltis veikia mane neigiamai, tačiau galiausiai supratau, kad eilinį kartą aš pati sukeliu sau problemų, gadinuosi sau nuotaiką, o vėliau savęs gailiu (gerai būtų jeigu gadinčiau nuotaiką tik sau, tačiau nepajėgiu į tai neįtraukti ir kitų. Taip, Skaistuk, čia tau. Atsiprašau.) . Ir viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių man taip liūdna yra ta, kad paprasčiausiai neturiu įkvėpimo. Jau savaitgalį nervavausi dėl to, kad nesugebu parašyti nieko didesnio ar sudėtingesnio nei įrašas blogui, rašinys lietuvių kalbos mokytojai, arba minimalus postas, kuris daro gėdą tiems, kuriuos sugebėdavau rašyti prieš metus ar du.
Visada kalbėjau apie tai, kad ateityje noriu savo gyvenimą sieti su rašymu. Ir nors mano pasirinkta būsima-geidžiama profesija yra tiesiogiai su tuo nesusijusi, visą laiką buvau tikra, kad rašymo niekad neapleisiu. Tačiau kuo toliau, tuo geriau suprantu, kad rašyti nebėra taip lengva, kaip ankščiau manydavau. Būdavo tokių dienų, kai vos prisėdus galėdavau parašyti ilgiausią eilėraštį, arba keliais skyriais aprašyti idėją, kuri ką tik gimė galvoje. Rašydama ilgai negalvodavau, nebuvau itin kritiška, tiesiog mėgavausi tuo, kad darau tai, kas man patinka labiausiai. Tačiau dabar, vos atsivertusi sąsiuvinį arba įsijungusi kompiuterį, aš pagalvoju apie tai, kad galbūt.. niekam neįdomu skaityti tai, apie ką aš rašau? Galbūt tai, ką aš noriu pasakyti, jau yra pasakyta ne vieną kartą? Galbūt neesu pakankamai talentinga, kad galėčiau savo mintis išlieti ant popieriaus ir galėčiau džiaugtis tuo, ką parašiau?
Niekad nevadinau savęs perfekcioniste. Daugelį dalykų, kuriuos darau, galėčiau padaryti daaaug geriau, tačiau paprasčiausiai nenoriu. Arba tingiu. Neesu ir pedantė. Mano kambaryje vyrauja amžina betvarkė, mano galvoje taip pat. Tačiau kai kalba eina apie rašymą, (muziką, filmus..) galiu būti itin priekabi. Mėgstu prisikabinti prie mažiausių detalių, esu itin kritiška. Tačiau nereikia  pulti aiškinti „baik kritikuot, tu geriau į save pažiūrėk!“, kaip mėgsta daugelis lietuvių. Esu ne tik kritiška, bet ir savikritiška. Galbūt kartais net per daug. Ir tai yra viena iš priežasčių, dėl kurių paskutinis rimtas mano rašymo projektas žlugo. Taip pat nemanau, kad turi rašyti tik tam, kad rašytum. Ir tą sakydama visada prisimenu EA dainos žodžius „The world is full of poets, we don't need any more. The world is full of singers, we don't need any more“. Ir nors nedrįsčiau to teigti taip drąstiškai, kaip šita moteriškė, puikiai suprantu, kad jos žodžiuose yra tiesos.
Tačiau užtenka man guostis, zysti, peikti save ir kitus. Kad ir kaip norėtųsi dar pažliumbaut apsikabinus arbatos puodelį, bandau baigti savęs gailėti ir prisišaukti mūzą, kuri man tokį ilgą laiką rodė vidurinį pirštą. Einu nuveiksiu ką nors, kas man teikia laimės.

nobody cares if you're losing yourself.. am I losing myself?

Kartais taip norėtųsi, kad man nerūpėtų. Kad nerūpėtų ką apie mane mano kiti. Kad galėčiau daryti su savo išvaizda viską, apie ką tyliai pasvajoju ir nesirūpinčiau apie tai, ką apie mane pamanys siaurų pažiūrų pažįstami ar tiesiog tie, kurie mato einančią gatve. Kad nerūpėtų, kaip mano poelgiai ar žodžiai paveiks kitus žmones. Kad atprasčiau nuo žodžių „vyniojimo į vatą“ ir vietoj to galėčiau sakyti visišką teisybę. Arba tiesiog, kad nerūpėtų kaip jaučiasi kiti. Kad atsiribočiau, kad nerūpėtų. Bet rūpi. Kartais atrodo, kad taip lengva gyventi tiems, kurie paprasčiausiai nesirūpina dėl savo (ar kitų!) problemų ir tiesiog plaukia per gyvenimą taip lengvai ir nerūpestingai, tausodami savo nervus ir sveikatą. Pavydžiu jiems.
Kartą, kai pasiskundžiau draugei, kad viskas blogai, kad gavau krūvą blogų pažymių, mama aprėkė ir šiaip ištiko krūva bėdų, (tokio kiekio bėdų ir problemų net per penktadienį - 13-tąją nesitiki) ji tiesiog paklausė „O kodėl tu rūpinies? Būk kaip Jon Lajoie! (nesupratusiems – http://www.youtube.com/watch?v=6wS5xOZ7Rq8). Tačiau jau esu ne kartą įsitikinusi, kad man paprasčiausiai taip padaryti neišeina. Dažnai sau nuotaiką susigadinu vien todėl, kad per daug rūpinuos dėl aplinkinių nelaimių, svarstydama kaip galėčiau jiems padėti, ką pasakyti, kad jie pasijustų geriau. Visada jaučiu pareigą išklausyti ir pakartoti tą siaubingai nuvalkiotą frazę „viskas  bus gerai“, kuri bent jau retkarčiais suteikia nelabai tikrą, bet tą akimirką paguodžiantį saugumo jausmą. Ir kas blogiausia.. daugelis to net neįvertina. Tačiau nepaisant to, aš vistiek stengiuosi, vistiek rūpinuosi. Ir nepaisant kitų savanaudiškumo aš puikiai žinau, kad ir toliau elgsiuos taip pat.
Na, bet užteks čia man skųstis. Reikia prisiminti ir gerus dalykus. Jau pirmadienį (!!!) aš pagaliau pamatysiu tuos, apie kurių koncertą svajoju jau bene keturis metus. Vien pagalvojus apie tai, kad mano dievinami žmonės bus vienoje patalpoje su manimi, kad girdėsiu muziką, kurią pamilau nuo pirmos sekundės, vos tik išgirdau, nusišypsau šypsena, kuri nepadarytų gėdos net Češyro katinui. miau.