Pastaruoju metu jaučiuosi pakankamai blogai. Kurį laiką bandžiau tai suversti PMS (su šita bjaurastim puikiai padeda tvarkytis šokoladas. Jeigu ne jis, būtų aukų..), pokoncertinei depresijai, aplinkiniams ar nesėkmėms, net ir žiemai, kurios šaltis veikia mane neigiamai, tačiau galiausiai supratau, kad eilinį kartą aš pati sukeliu sau problemų, gadinuosi sau nuotaiką, o vėliau savęs gailiu (gerai būtų jeigu gadinčiau nuotaiką tik sau, tačiau nepajėgiu į tai neįtraukti ir kitų. Taip, Skaistuk, čia tau. Atsiprašau.) . Ir viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių man taip liūdna yra ta, kad paprasčiausiai neturiu įkvėpimo. Jau savaitgalį nervavausi dėl to, kad nesugebu parašyti nieko didesnio ar sudėtingesnio nei įrašas blogui, rašinys lietuvių kalbos mokytojai, arba minimalus postas, kuris daro gėdą tiems, kuriuos sugebėdavau rašyti prieš metus ar du.
Visada kalbėjau apie tai, kad ateityje noriu savo gyvenimą sieti su rašymu. Ir nors mano pasirinkta būsima-geidžiama profesija yra tiesiogiai su tuo nesusijusi, visą laiką buvau tikra, kad rašymo niekad neapleisiu. Tačiau kuo toliau, tuo geriau suprantu, kad rašyti nebėra taip lengva, kaip ankščiau manydavau. Būdavo tokių dienų, kai vos prisėdus galėdavau parašyti ilgiausią eilėraštį, arba keliais skyriais aprašyti idėją, kuri ką tik gimė galvoje. Rašydama ilgai negalvodavau, nebuvau itin kritiška, tiesiog mėgavausi tuo, kad darau tai, kas man patinka labiausiai. Tačiau dabar, vos atsivertusi sąsiuvinį arba įsijungusi kompiuterį, aš pagalvoju apie tai, kad galbūt.. niekam neįdomu skaityti tai, apie ką aš rašau? Galbūt tai, ką aš noriu pasakyti, jau yra pasakyta ne vieną kartą? Galbūt neesu pakankamai talentinga, kad galėčiau savo mintis išlieti ant popieriaus ir galėčiau džiaugtis tuo, ką parašiau?
Niekad nevadinau savęs perfekcioniste. Daugelį dalykų, kuriuos darau, galėčiau padaryti daaaug geriau, tačiau paprasčiausiai nenoriu. Arba tingiu. Neesu ir pedantė. Mano kambaryje vyrauja amžina betvarkė, mano galvoje taip pat. Tačiau kai kalba eina apie rašymą, (muziką, filmus..) galiu būti itin priekabi. Mėgstu prisikabinti prie mažiausių detalių, esu itin kritiška. Tačiau nereikia pulti aiškinti „baik kritikuot, tu geriau į save pažiūrėk!“, kaip mėgsta daugelis lietuvių. Esu ne tik kritiška, bet ir savikritiška. Galbūt kartais net per daug. Ir tai yra viena iš priežasčių, dėl kurių paskutinis rimtas mano rašymo projektas žlugo. Taip pat nemanau, kad turi rašyti tik tam, kad rašytum. Ir tą sakydama visada prisimenu EA dainos žodžius „The world is full of poets, we don't need any more. The world is full of singers, we don't need any more“. Ir nors nedrįsčiau to teigti taip drąstiškai, kaip šita moteriškė, puikiai suprantu, kad jos žodžiuose yra tiesos.
Tačiau užtenka man guostis, zysti, peikti save ir kitus. Kad ir kaip norėtųsi dar pažliumbaut apsikabinus arbatos puodelį, bandau baigti savęs gailėti ir prisišaukti mūzą, kuri man tokį ilgą laiką rodė vidurinį pirštą. Einu nuveiksiu ką nors, kas man teikia laimės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą