nobody cares if you're losing yourself.. am I losing myself?

Kartais taip norėtųsi, kad man nerūpėtų. Kad nerūpėtų ką apie mane mano kiti. Kad galėčiau daryti su savo išvaizda viską, apie ką tyliai pasvajoju ir nesirūpinčiau apie tai, ką apie mane pamanys siaurų pažiūrų pažįstami ar tiesiog tie, kurie mato einančią gatve. Kad nerūpėtų, kaip mano poelgiai ar žodžiai paveiks kitus žmones. Kad atprasčiau nuo žodžių „vyniojimo į vatą“ ir vietoj to galėčiau sakyti visišką teisybę. Arba tiesiog, kad nerūpėtų kaip jaučiasi kiti. Kad atsiribočiau, kad nerūpėtų. Bet rūpi. Kartais atrodo, kad taip lengva gyventi tiems, kurie paprasčiausiai nesirūpina dėl savo (ar kitų!) problemų ir tiesiog plaukia per gyvenimą taip lengvai ir nerūpestingai, tausodami savo nervus ir sveikatą. Pavydžiu jiems.
Kartą, kai pasiskundžiau draugei, kad viskas blogai, kad gavau krūvą blogų pažymių, mama aprėkė ir šiaip ištiko krūva bėdų, (tokio kiekio bėdų ir problemų net per penktadienį - 13-tąją nesitiki) ji tiesiog paklausė „O kodėl tu rūpinies? Būk kaip Jon Lajoie! (nesupratusiems – http://www.youtube.com/watch?v=6wS5xOZ7Rq8). Tačiau jau esu ne kartą įsitikinusi, kad man paprasčiausiai taip padaryti neišeina. Dažnai sau nuotaiką susigadinu vien todėl, kad per daug rūpinuos dėl aplinkinių nelaimių, svarstydama kaip galėčiau jiems padėti, ką pasakyti, kad jie pasijustų geriau. Visada jaučiu pareigą išklausyti ir pakartoti tą siaubingai nuvalkiotą frazę „viskas  bus gerai“, kuri bent jau retkarčiais suteikia nelabai tikrą, bet tą akimirką paguodžiantį saugumo jausmą. Ir kas blogiausia.. daugelis to net neįvertina. Tačiau nepaisant to, aš vistiek stengiuosi, vistiek rūpinuosi. Ir nepaisant kitų savanaudiškumo aš puikiai žinau, kad ir toliau elgsiuos taip pat.
Na, bet užteks čia man skųstis. Reikia prisiminti ir gerus dalykus. Jau pirmadienį (!!!) aš pagaliau pamatysiu tuos, apie kurių koncertą svajoju jau bene keturis metus. Vien pagalvojus apie tai, kad mano dievinami žmonės bus vienoje patalpoje su manimi, kad girdėsiu muziką, kurią pamilau nuo pirmos sekundės, vos tik išgirdau, nusišypsau šypsena, kuri nepadarytų gėdos net Češyro katinui. miau.